"Dėkui, viešpatie, nustūmei debesį pro šalį. O ar jis sugrįš, tau vienam, dangaus karaliau, žinoti. Viskas tavo valioj, aha. Va, žmogus šnekiesi, planuoji, o čia pat gali keberiokšt aukštyn kojomis [...].
Niekas nežino, kiek tau liko gyventi – akimirką ar dešimt metų. Tai dabar imk, užsiklok galvą ir lauk, kad giltinė kirs. Ne-e. Kas laukė, tas visą amžių kiauru klynu pravaikštinėjo."