"[...] darbas man irgi suteikia tam tikrą poilsį. Nedirbdamas dažniausiai pavargstu ne mažiau nei dirbdamas. Kai kuriu spektaklį, tai nėra tik spektaklis. Tai yra gyvenimas. Spektaklio veiksmas keistai susipina su kasdienybe ir atvirkščiai. Statydamas spektaklį visuomet gyvenu labai intensyviai.
Visi esminiai mano gyvenimo pokyčiai įvyksta kuriant naują spektaklį.
Nežinau, ką be teatro dar galėčiau veikti. Spektaklio statymas man yra kaip kelionė iš taško A į tašką Z, kelionė iš Vilniaus į Tibetą. Toje kelionėje įvyksta aibė visokiausių dalykų. Na, o kelionei pasibaigus, po premjeros, žinoma, užplūsta nuovargis, nuopuolio jausmas, tuštuma.
[...] kartais randu save mirusį, ir toji mirtis pakankamai ilgai tęsiasi. Tą vidinę mirtį tikriausiai galima pavadinti depresija. Bet paskui prisikeliu. O tas prisikėlimas yra teatras ir naujas spektaklis."