"Pirmieji spektakliai man buvo tikras košmaras. Jaučiau tiesiog žvėrišką, fiziologinę baimę. Prieš išeidama į sceną turėdavau atsigulti ant žemės, kad kaip nors sureguliuočiau kvėpavimą, kad tik širdis neiššoktų per gerklę. O dabar, ypač kai gastrolėse vaidiname daug spektaklių iš eilės, išsigąstu, kad stovėdama užkulisiuose nieko nejaučiu. Nesu abejinga, bet ir nepatiriu tų specifinių jaudulių, su kuriais esu įpratusi išeiti į sceną. Tokiose situacijose nesistengiu užvesti savęs kaip kokio variklio ar daužyti bokso kriaušės, kol pasieksiu tinkamą dvasinę kondiciją."