"Sportiniu keliu [...] pasukau atsitiktinai ir ne visai savo noru. Neturėjau jokio ypatingo tikslo. Mačiau, koks tas kelias vingiuotas ir sunkus. Maniau – ne mano jėgoms, laukiau pirmos progos jį palikti. Bet sukti į pirmą pasitaikiusi šunkelį nesinorėjo, o padorios kryžkelės vis nebuvo matyti. Žengiau tiesiai.
Pamažu apėmė smalsumas: kaip ir J. Biliūno laimės žiburys: pasiketi jį galima tik milžiniškom pastangom ir tik nedaugeliui. O kiek norinčių! Daugelis suklumpa, nepasiekę net jo papėdės. O tie, kuriems pavyko bent iš tolo jį pamatyti, grįš dar ir dar kartą. Nenurims, klups ir vėl kils, veršis pirmyn.
Visai nenorint, sportas tapo kasdiene reikme. Kiekviena treniruotė, kiekvienos varžybos man teikia malonumą."