"Viešas gyvenimas nuolat verčia būti mažiau pastebimą, nes tada jaučiuosi komfortiškiau. Nesutikau žmogaus, kuris šimtu procentų būtų atlapaširdis: kad ir koks būtum atviras, vis tiek kuriuo nors momentu nuoširdumui, sąmoningai ar nesąmoningai, pasakysi „stop“ ir jį užgniauši. Netgi gyvendamas su pačiu artimiausiu žmogumi neturi jokios galimybės pažinti jį pilnai. Net ir po dešimt artimo buvimo metų jis ima ir kokiu nors poelgiu nustebina. Kita vertus, prie kaukių, savų ir svetimų, mes tarsi priprantame, jos pasidaro patogios bendraujant, teikia netgi pasitikėjimo, nesukelia nenuspėjamumo. Baisiausia, kai daug kas tave įsivaizduoja kaip teigiamą personažą, beveik nenuodėmingą, o iš tikrųjų jauti, jog sieloje tikra velniava verda, ją bijai paleisti, kad nenuviltum apie tave gerai galvojančių, tačiau paleidi itin artimiems žmonėms."