"Man labai liūdna, kad Lietuvoje menkai kalbame apie emocinę sveikatą, o jeigu kalbame, tai kaip apie dalyką, kurio reikia gėdytis. Kažkodėl mums ne gėda kreiptis į odontologą, kai skauda dantį, o kai skauda širdį arba pečius užgriūna sudėtingi klausimai, ima atrodyti, kad „reikia nekreipti dėmesio“, „nesinervinti“ ir „viskas bus gerai“. Tai žalingas požiūris, kuris moko meluoti sau ir sušluoti dulkes po kilimėliu, užuot ėmus ir susitvarkius iš tikrųjų. Aš tikiuosi, kad emocine sveikata imsime rūpintis taip, kaip rūpinamės fizine, nes turėti šviesią galvą yra ne mažiau svarbu, nei turėti sveikas rankas."