"Pernai pirmą kartą suaugusiųjų kategorijoje ruošiausi dalyvauti pasaulio čempionate. Kažkaip komplikuotai viskas gavosi nuo pat pradžių: pagal normatyvus lyg ir buvo vilties, kad važiuosiu į pasaulio čempionatą, bet kone iki paskutinės dienos nežinau, ar tikrai. Tokia būsena labai trukdo sportininkui, nežinomybė slegia ir gniuždo psichologiškai. Kaip tik šventėme mano gimtadienį pas draugę namuose – buvo trenerė, mano draugai. Čia skambina trenerei žmonės iš federacijos ir praneša, kad Liveta kvietimo negavo. Nuliūdau, pasiverkiau – gimtadienis baigtas. O ryte draugė įsijungia žinias ir kad pradės šaukti: „Lieta, praneš, kad tu patekai į rinktinę!“ Paskui ir trenerė paskambino, kad tikrai važiuoju į pasaulio čempionatą Londone. Bet po tokių peripetijų jau nebežinojau, ar džiaugtis, ar verkti, – rankos, kojos drebėjo. Natūralu, kad atvažiavusi į Londoną jaučiausi visiškai tuščia – per daug emocijų ir energijos buvo išdalinta iki tol. Kai pirmą kartą atėjau apžiūrėti stadiono, kuriame rungsiuosi, man net kvapą užgniaužė nuo didumo: žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad ten, tribūnose, sėdi žmonės – nebūna tokių mažučių žmogeliukų! Kvalifikacinių varžybų dieną jaučiausi kaip nesava – kažkokia apatija buvo apėmusi. Tąkart likau 26-a. ir paskui dar kelios dienos po varžybų buvo sunkiausios per visą mano gyvenimą. Atrodo, taip norėjau, taip planavau – o tokia apatija, bejėgiškumas... Tačiau tai buvo gera patirtis, kuri pravertė dabar Europos čempionate. Kai įžengiau į stadioną, minios žmonių aplinkui ne slėgė, o atvirkščiai – aš tokią euforiją ir adrenaliną jaučiau! Einu ir, atrodo, mano net galva pati kyla, pečiai tiesiasi – per odą šiurpas tik eina, visas kūnas tarsi pulsuoja. Bet tokią būseną jau moku valdyti – ir man ji be galo patinka, nes pasitikiu savimi, žinau, ko noriu ir ką galiu! Tam, kad sektųsi, turi mėgautis ir jausti azartą."