"Po tokių kelionių (į Pamyro kalnus) daugelis dalykų tampa juokingi. Žygyje supranti kokybiško daikto vertę, bet kartu suvoki, kad tai tik daiktas. Kai kabi ant ledinio kalno šlaito įsikibęs į jį tiktai „kačių“ dantimis ir ledkirčiu, o tau po kojomis puskilometrio praraja, supranti, kad viskas, kas tave saugo, tai tu pats ir patikimi bendražygiai, su kuriais esi susirišęs viena virve. Žmonės, su kuriais tau pakeliui, ir yra pati didžiausia vertybė."