"[...] monospektaklis, kitaip nei didieji spektakliai (kurie su laiku išsiderina), gyvena ir keičiasi drauge su tavimi. Kaip ir tą patį muzikos kūrinį, gali jį sugroti ir dvidešimties, ir septyniasdešimties. Natos tos pačios, bet turinys ir prasmė – visai kita.
Monospektakliai man – kaip vaikai, kuriuos gera auginti, prižiūrėti. Keičiasi ir komanda – garso, vaizdo asistentai, šviesu dailininkai. Jie man – kaip partneriai monospektaklyje. O dar, vaidindama spektaklyje eilę metų, vis labiau išlaisvėju ir žiūrovui galiu dovanoti vis daugiau laisvės."