"Dariau atsilenkimus ant turėklo ir kritau iš poros metrų aukščio. Man buvo nustatyti įvairūs stuburo lūžiai. Po operacijos nubudusi reanimacijos palatoje nejutau kojų. Iš tėvų veidų supratau, kad nieko gero...
Po to įvykio patiri šoką, kuris juntamas ne vienerius metus. Prireikia labai daug laiko, kol susigyveni su pasikeitusiu kūnu, išmoksti jį valdyti ir prižiūrėti. Turi priprasti ir susitaikyti su tuo, kad niekas nevyksta savaime ir esi atsakingas už kiekvieną organizmo biologinį procesą. Trumpai tariant, esi „įdarbinamas“ savo kūne ir tiesiog nelieka laiko mąstyti apie kitus tikslus. Tik gerokai vėliau – gal po metų – pradedi dėlioti savo planus. Svarbiausias tikslas buvo išlikti stipriai, neprarasti optimizmo, humoro jausmo ir nepaskęsti savigailoje.
Jau susigyvenau su savo negalia. Turėjau pakankamai laiko apmąstyti, ko noriu ir ko sieksiu. Radau būdų, kaip save realizuoti ir pateikti visuomenei. Vis rečiau patenku į situacijas, kuriose man nepatogu dėl savo negalios."