"[...] žvelgdamas tiesiai į akis, lėtai savo smiliumi pabaksnojo jiems abiems į kaktas, - vienintelis pragaras yra čia, jame kaip katile verda mūsų nuodėmės, mūsų baimės, sąžinės priekaištai ir prisiminimai apie nuskriaustas mūsų aukas; ir šitai yra tikresnė pekla nei toji, piešiama knygose ar bažnyčiose; pasirodo nė nereikia numirti, kad į ją patektumei, ji visad su mumis, mūsų galvoj, ir kartais gyvesnė už pačią tikrovę [...]."