"Į Italiją atvykau būdama 14 metų. Pirmosiose treniruotėse jaučiausi labai atsilikusi iš žaidimo, derinių pusės. Nors treneris tikrai daug gyrė dėl užsispyrimo ir gražios technikos. Per savaitę viską perpratau, išmokau sustojimus ir didelis skirtumas išnyko. Kai klubas pasiūlė pasilikti visam sezonui, buvau be proto laiminga. Žinoma, reikėjo svarstyti, ką daryti dėl mokyklos ir kalbos, bet šalia turėjau mamą ir ten žaidžiančią lietuvę Rasą Maželytę-Tiberio, todėl buvo lengviau įsitvirtinti. Italų kalbą pradėjau suprasti po poros mėnesių, o po metų jau laisvai kalbėjau ir ėjau į itališką mokyklą. Kadangi buvau jauna, atstovavau klubo visų amžiaus grupių komandoms. Dalyvavau visų amžiaus grupių čempionatuose. Todėl viską, ką išmokdavau stebėdama ir treniruodamasi su vyresnėmis žaidėjomis, bandydavau pritaikyti žaisdama su savo amžiaus komandomis. Kiekvienoje komandoje žaidžiau skirtingose pozicijose. Teko rungtyniauti tiek kelėjos, tiek pagrindinės, tiek pagalbinės puolėjos pozicijose. Tai man padėjo susiformuoti visapusiškai. Italijos tinklinio mokykloje, mano manymu, visų pirma atkreipiamas labai didelis dėmesys į vaiko psichologinę būsena. Labai stipriai yra siekiama, kad vaikas būtų laimingas žaisdamas tinklinį, galvotų, kaip linksmai praleisti laiką draugų ir geros nuotaikos apsuptyje."