"Guliveris ir jį supančioję liliputai. Asmenybė prieš minią. Nereikia nė klausti, kas nugali. Tačiau kas įvyksta po to, kai ką nors akmenimis užmėčiusi ar į gabalus suplėšiusi minia išsiskirsto ir virsta individais? Jie eina namo, ramiai sau valgyti vakarienės. Būti pavyzdingomis šeimos galvomis, šlerpti sriubos ir ėsti kotletų. Skusti bulvių ir nerti kepurėlių kūdikėliams. Ruošti pamokų. Džiaugtis, kad aikštės vidury buvo ne jie, ir linguojant galvomis kartoti seną lietuvišką išmintį, kad aukštai kilęs – žemai krisi. Baudžiauninkų išminties perlai, sužvejoti lauko šikinyko dugne..."