"Taip būna miškuose, jie visada atrodo pažįstami, kadai prarasti, išblukę lyg seniai mirusio giminaičio veidas, tartum sena svajonė, tarsi nuotrupa pamirštos dainos, plaukiančios virš vandens, o labiau už viską – tarsi auksinės praėjusios vaikystės amžinybės ar praėjusios brandos, ir visa, kas gyva, visa, kas mirę, visa širdgėla, ištikusi prieš milijoną metų, ir debesys, plaukiantys tau virš galvos, liudija savo vienišu artumu šį jausmą."