"[...] žvelgdamas kažkodėl prisimindavo baugųjį rūsiuose gyvenusį jų Vilniaus legendinį baziliską, mintantį baimėmis, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, ir, tyliai sau galvodavo, kad galbūt baziliskas visiškai ir nenumirė, tiesiog prisitaikė, kartu su pasikeitusia laiko dvasia ir naujomis aplinkybėmis [...]."