"Kai galvoju apie vaikystę, visada šalia mirtis. Gyvenau neturtingoje Kroatijos vietovėje, daugybė gyventojų buvo išvykę dirbti į užsienį ir jie namo grįždavo tik tada, kai kas nors mirdavo. Palaidodavo ir vėl išvažiuodavo. Tik mirtis buvo pajėgi juos trumpam sugrąžinti namo. Tai - emigrantiškas mirties veidas. Visgi dramose dažniau aptiktumėte neseniai vykusio karo mirties veidų. Mano karta buvo užpulta mirties, kurią atsivedė karas, juk nieko panašaus negalėjome tikėtis XX amžiaus pabaigoje. Bet kaip greitai mes pripratome prie jos. Tai mane nustebino. Praėjus dešimčiai penkiolikai dienų nuo karo pradžios mirtis tapo labai didele mūsų gyvenimo dalimi. Mirtis yra tarsi mano pjesių leitmotyvas, bet sąmoningai aš apie ją nesiekiu rašyti. Dažnai paaiškėja, kad parašiau apie mirtį pats to nesuprasdamas. Ji, matyt, gyvena mano pasąmonėje dėl tos realybės, kurioje gyvenau."