"Pirmą kartą į SSSR rinktinę atvykau pas trenerį Turčiną atvykau iš Vilniaus su bendraklube Sigita Strečen. O ji man patarė: treniruotėse niekada nesitaupyk. Nes treneris turi akis ir pakaušyje. Ir štai aš atvažiavau, jaučiausi kažkokia svetima. Žaidėjos su mumis bendravo kažkaip kitaip, tarsi būtume iš kito pasaulio, iš Europos. O per treniruotę per vieną pratimą sugudravau. Ten reikėjo šokti aukštyn ir suploti abiem kojomis. Aš buvau paskutinė, vis žiūrėjau į kitas. Reikėjo perbėgti visą salę, aš užduoti atlikau ne šimtu procentų. Turčinas stovėjo į mane nugara ir viso to nematė. O kai prie jo priėjau, paklausė: Aušra, kaip vadinasi jūsų tautinių šokių ansamblis? Atsakiau: „Lietuva“. O jis sako: Tai pirmyn, Lietuva, bėk du ratus ir mes į tave žiūrėsime. Supratau, kad jis matė, kaip sugudravau. Jis manęs nebarė, bet gražiai leido suprasti, kad viską mato ir žino. Man buvo labai gėda. Visos žiūrėjo. Jaunai žaidėjai norisi būti lygiai su kitomis. Tai atrodė lyg pažeminimas."