"Asmeniškai aš negaliu gyventi be savo meno. Bet jo aš niekad nekėliau aukščiau visko. Atvirkščiai, jeigu jis man ir būtinas, tai kaip tik todėl, kad nėra išskirtinis dalykas ir leidžia man tokiam, koks esu, gyventi taip, kaip gyvena visi. Menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tuo būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai ir bendriausiai tiesai.
Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tar grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, ji įsipareigoja suprasti."