"Aš išmokau klausytis savęs ir save girdėti. Pamažėle ėmė nykti žodis „reikia“. Kai eini jo įsikandęs, prarandi save. Tam, kad sugrįžtum prie savo esmės, turi pastebėti, kad nuo savęs pabėgai – kur nors į kito žmogaus ar visuomenės erdvę.
Stengiuosi nebekreipti dėmesio į tai, ką privalau daryti, o daryti tai, ką noriu. Ilgai buvau įsikalinusi žodžiuose „reikia“, „privalau“, „aš galiu“.
Sovietmečiu buvo gaji nuostata, kad vienintelis būdas išlikti – kovojant. Ir kai nuolat esame pasirengę kovoti, net ir tuomet, kai lyg nebėra su kuo, susirandame objektą – žmogų šalia ar save patį. Ir stengiamės save keisti."