"Pirmiausiai – normalus bendravimas su žmogumi. Ir nors mano tikslas yra išmokyti, patobulinti, tačiau po kelerių darbo metų supratau, kad svarbiausia visuose žmonėse – taip pat ir savo mokiniuose – reikia pamatyti, kas gera. Po to reikia surasti būdą, kaip pasakyti neigiamus dalykus, kad žmogus išeitų supratęs, o ne sužlugdytas ir manantis, kad nebemoka šokti. Psichologiškai labai svarbu pagirti žmogų. Taip pat išmokau nepateikti per daug informacijos – reikia pasakyti du – tris dalykus, kad šokėjas galėtų suvirškinti gautą pamoką, pataisyti iki kitos treniruotės. Be abejo, kaip medikė, žiūriu, kad mokymas būtų teisingas, nežalotų jaunų organizmų. Mes svarbiais dalykais laikome vertikalią stovėseną, natūralų žingsnį nuo kulno, judėjimą korpusu į priekį, natūralų judesį, sūpuoklės principą tam tikruose šokiuose. Norėčiau, kad vystant šokius, nebūtų nutolta nuo pagrindų; nebūtų pamiršta, kad šokis yra tarp vyro ir moters, todėl nereikia atsilošti vienam nuo kito. Tam reikalingi protingi treneriai, išmanantys anatomiją ir fiziologiją, nes mados ateina ir praeina. Šokiai tampa sportu, nes ketiname tapti olimpiečiais, o sporte svarbu visko padaryti daugiau, greičiau, tačiau šokio natūralumas turi išlikti. Treneriai neturėtų pamiršti, kad šokiai – taip pat ir menas. Norėčiau, kad ir šokių muzika išlaikytų lėto valso, tango charakterį – ne tik to šokio ritmą."