"Buvo sunku, nes norėdami užsidirbti pragyvenimui aktoriai (privataus Minsko dramos teatro) kasdien vaidindavo įvairiose kaimyninės šalies vietose po 3-4 spektaklius per dieną. Pripažinimo šis klajojantis teatras sulaukė sąjungos mastu, bet dirbti ir fiziškai, ir dvasiškai buvo tikrai nelengva.
Kartą einu po spektaklio koridoriumi ir matau, kad man iš po kojų slysta grindys, atrodo, tuoj nukrisiu. Gydytojai konstatavo nervų išsekimą. Teko padėti tašką aktorystei [...]. patikėkite, tai man buvo labai sunku padaryti, nes teatras aktoriui – tarsi narkotikas, o teatralų pasaulis kitoks negu visų."