"Dar prieš startą (Seulo olimpinių žaidynių, 1988 m.) žinojau, kad pagalbos iš dviejų savo komandos draugių tikrai nesulauksiu, nes kiekviena žiūrės save. Reikėjo būti labai atidžiai, sekti, kas vyksta priekyje ir už nugaros. Niekas prie manęs neprivažiavo ir nepaklausė, kaip jaučiuosi, nepasakė, kad, kaip išsireiškia dviratininkai, sėsk, Laima, mes tave išvešime. Dabar, kai žiūriu, kaip komandos „veža“ savo lyderius, apima pavydas. Tapę nugalėtojais, dviratininkai dėkoja savo draugams, kurie padėjo iškovoti pergales, nes vieni jų nebūtų pasiekę."