"Į mokyklą atėjo treneris Aleksejus Nikiforovas ir pakvietė mus sportuoti. Aš pats pirmas nuėjau į treniruotes. Vasarą treniruodavomės ant žemės, žaisdavome ir futbolą. Kai pirmą kartą reikėjo lipti ant ledo, maniau, kad bus sunku ir tuoj pat nugriūsiu. Tačiau nieko panašaus nebuvo – iškart gerai sekėsi čiuožti. Treniravausi išties kantriai. Buvau užsispyręs – vaikystėje ant ledo praleisdavau vos ne visą dieną. Net naktimis ledas sapnuodavosi. Kas norėjo, galėjo ateiti į treniruotes prieš pamokas – nuo 7 ryto, tad spėkite, ar daug vaikų susirinkdavo? Ateidavau tik aš ir Dainius Bauba. Mes tarpusavyje konkuruodavome ir vienas kitą stumdavome į priekį. Patikėkite, keltis anksti ryte būdavo labai sudėtinga, kartais pamąstydavau: „Gal neiti, pamiegoti?“, bet sukąsdavau dantis ir lėkdavau į treniruotes. Mąstydavau: „Kaip čia praleisiu treniruotę, juk Dainius Bauba ateis ir bus už mane geresnis.“ Pamenu, kad buvo labai skaudu, kai jį anksčiau už mane pakvietė į žinomą Kijevo komandą. Tada aš dar su didesniu pykčiu treniravausi ir siekiau savo tikslų."