"[...] aš nelabai žinau, ką vertesnio parašau. Kitą vertinti paprasčiau. Jauti, kur gyvybė, kur ne, kur tikra, kur dirbtina, išmokta, kur simuliakras, kur kalbos augalas. Kito tekstą matai iš išorės, o jis tave įsileidžia, praryja arba ne. Savo teksto, jau jį dėliodamas, esi prarytas, apvilktas juo, apgaubtas ir apgautas. Kai po daug metų netyčia į jį pažvelgi iš išorės, tai nelabai supranti, kas ten, kodėl. Neskaitau senų savo eilėraščių, tai ir nevertinsiu. Ir eilėraščiai tie jau ne mano, o to už mane daug naivesnio jaunuolio, kurį menkinti būtų nepadoru, o girti – kvaila."