"Svarbiausia – suprati tai, ką Nekrošius sako. O iš tikrųjų, suprasti nėra lengva. Bet man visad norisi kokiam jaunam režisieriui pasakyti, kad jam būtų labai sveika nueiti į Nekrošiaus repeticijas ir pamatyti, ko jis turi reikalauti iš savęs, kaip iš režisieriaus. Nekrošius į repeticijas ateina visada pasiruošęs. Jis jau visada yra sugalvojęs sceną, iš anksto turi viziją. Tada ją pasakoja aktoriams. O mes, aktoriai, turime ją suprasti, suvokti. Paskui tai bandome kažkokiu būdu perteikti scenoje. Paprastai – etiudais. Tuomet režisierius sako „taip“ arba „ne“. Tai yra tarsi vaikščiojimas užmerktomis akimis tamsoje, vaikščiojimas nuojautomis. Labai skauda, kai nepataikai, nesupranti..."