"Buvo nutrūkę rankos raiščiai ir net dabar jaučiu, tiesiog tenka susigyventi su skausmu. Nejaučiu tos rankos gerai kaip anksčiau, kai kurių vietų visai nejaučiu ir tas nervas gal atsistatys, o gal ir ne. Kartais, kaip sakau, reikia susigyventi su tuo skausmu ir toliau judėti į priekį, nes nenoriu baigti sportininko karjeros, tai tenka susidraugauti su skausmu.
[...] po traumos buvo sunku ir psichologiškai buvau palūžęs. Nežinojau, ar galėsiu grįžti į sportą, nes tikrai buvo didelės komplikacijos. Kokį gydytojai sakė terminą, po kurio galėsiu sportuoti – jis buvo triskart ilgesnis. Tai buvo sunku ir nebuvau tikras, kad susitvarkys, bet dabar jau viskas gerėja.
Nebuvo įsisenėjusios bėdos, tiesiog su vienu smūgiu pajutau lyg elektra pereitų. Galvojau, kad praeis skausmas, net kovojau ir laimėjau kovą su suplyšusiais raiščiais. Maniau, kad praeis po 1–2 savaičių, bet skaudėjo tik labiau. Bandžiau daryti visokius pratimus, vėliau pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą, grįžęs į Lietuvą, jį pakartojau. Pasikonsultavau ir nusprendėme, kad reikia operacijos.
Gydytojai sakė, kad tris mėnesius, bet tikrai pusę metų praėjo, kol galėjau pradėti treniruotis 80 proc. pajėgumo. Po 9 mėnesių skausmas buvo jau mažesnis, bet tiek laiko tai tikrai prireikė, kad galėčiau pasitikėti savimi, psichologiškai atsigaučiau. Dariau daug pratimų, atsistatymas buvo tikrai sudėtingas ir visokių minčių ateidavo. Negerėjo, negerėjo, tada pagerėdavo, o vėliau vėl pablogėdavo. Toks žaidimas vyko."