"Nugara, kelis, kraujotakos sistema apleista – viską reikia sudėlioti į vietas. Aišku, viskam reikia laiko, nes greitai niekas nevyksta. Tai – senos traumos, kurias reikėjo tvarkyti anksčiau. Praėjusiais metais jas kiek aptvarkėme, bet, pridėjus didesnį krūvį, vėl viskas prasidėjo iš naujo. Gydytojai patarė nesportuoti bent tris mėnesius, o tada vėl pasidaryti tyrimus. Profesionaliame sporte tai normalu. Reikia tvarkytis, kad nereikėtų baigti karjeros. Kažkurį sezoną tenka aukoti. Mes žinome, kad viskas gali būti gerai. Tiesiog reikia laiko tai sureguliuoti. Ne per metus sugenda, ne per metus ir susitvarko.
Kai kalbama apie sveikatą, negali būti jokių derybų. Tie keli mėnesiai gali pakenkti visai karjerai. Be to, sportas yra laikinas gyvenimo tarpsnis, po kurio bus ir gyvenimas po sporto. Negali vadovautis nuojauta, kad „dabar pavarysiu ir tapsiu olimpiniu čempionu.“ Jei tai būtų paprasta, visi taip ir padarytų. Juk yra ir daug sportininkų, kurie sportuoja daug metų, bet nelaimi olimpinio medalio. O traumuotam atletui laimėti yra dar sudėtingiau."