"[...] nutarusi, kad jos likęs gyvenimas bus tuo geresnis, kuo daugiau erzinančių ar nemalonių dalykų ji iš jo išmes, ir ji ilgainiui ėmė išeiti iš namų tik tada, kai pati to norėdavo, matytis tik su tais žmonėmis, kurie jos nevargino, o tokių buvo vis mažiau ir mažiau – kartais jai atrodydavo, kad aplink pasaulyje vieni puspročiai ir kvailiai, - ir prisiminti tik tai, kas nesukeldavo sąžinės graužimo ar apgailestavimų, nes buvo priėjusi išvadą, kad bet koks apgailestavimas tėra paprasčiausias laiko ir sveikatos švaistymas. Todėl ji mėtė prisiminimus iš savo galvos tarsi nereikalingus baldus iš namų, kol jos atmintis tapo panaši į vienuolišką celę, kurioje – tik būtiniausi, esminiai daiktai, o visa kita – gaivi tuštuma tarp plikų sienų."