"Pasirodymo dieną man labai svarbu išlaikyti susikaupimą, neišsitaškyti prieš lipant į sceną, suvokti jos erdvę. Išties mėgstu ateiti į pasirodymo vietą ir joje pabūti, pasėdėti, visus kampus apžiūrėti, savimi tą erdvę užpildyti. Man patinka tie spektakliai, kuriuose galiu veikti nuo pat pradžių – tarsi tada žiūrovas ateina pas mane į erdvę, o ne aš įšoku pas juos.
Dar vienas ritualas gimė visai neplanuotai: buvo pirmo kurso kompozicijos egzamino diena ir prieš jį reikėjo išplauti sceną. Taip išėjo, kad aš vienas ją ploviau ir tai darydamas supratau šio veiksmo galią. Nuo tada net didesnėse scenose nesikuklinu ateiti ir paprašyti valytojos leisti man išvalyti sceną – tai man tapo mažu ritualu. Tą erdvę išvalai ir tiesiogiai, ir simboliškai, ją parverti sava, įdedi savęs į ją. Nebūtinai tais ritualais šventai seku, tačiau bent jau ateiti pastovėti vidury tos erdvės, kurioje vyks pasirodymas, apsižvalgyti aplink, man svarbu ir tikrai įžemina.
Žinoma, būna ir tokių nutikimų, kuriems nepasiruoši, kuriuos labai sunku sukontroliuoti. Pavyzdžiui šių metų pradžioje, turo Danijoje metu, 45 minutės iki spektaklio nuo stalo nukrito mano vienerių metų vaikas – teko kviesti greitąją, vežti jį į ligoninę. Kolegos stebėjosi, tačiau spektaklio nutariau neatšaukti, nors ir stovint užkulisiuose mano dėmesys buvo visiškai kitur. Menininko gyvenime ir tokių dalykų pasitaiko."