"Čia turiu didelį „ačiū“ pasakyti tėvui. Turiu pusbrolį ir jis pirmas nuėjo į biatloną. Kai pusbroliui pradėjo gerai sektis, mano tėvas paskambino ir paskatino taip pat nueiti į biatloną. Sutikau. Tačiau buvau pripratęs, kad esu visur stipriausias, o biatlone taip nebuvo. Nusivyliau ir išėjau. Po kelių savaičių supratau, kad negaliu taip lengvai pasiduoti ir grįžau. Nuo tada supratau, kad biatlonas – mano tikslas ir mano gyvenimas. Į biatloną atėjau 11-12 metų, tačiau ir iki tol sportas visada buvo mano gyvenime. Vėlgi „ačiū“ tėvui – jis ir pats visada sportuoja, kai turi laisvo laiko. 5 m. prieš biatloną sportavau akrobatiką, bet supratau, kad nematau savęs šiame sporte, norėjau kažko rimtesnio. Aišku, buvau vaikas, bet mano tikslai jau tada sukosi apie olimpinius medalius. Tai man ir galėjo pasiūlyti biatlonas."