"Tai buvo skausminga, kadangi lyg ir buvau komandos dalimi, bet neprisidėjau. Norėjau grįžti kuo greičiau, kad patirčiau šiuos dalykus su komanda. Norėjau laimėti. Tos pirmos rungtynės sugrįžus pridėjo daug pasitikėjimo savimi. Po tos traumos jaučiau, kad visi mane pamiršo ir galvojo, kad po traumos nebūsiu toks. Kalbėjome apie krūvių ribojimus, bet vasarą jaučiausi gerai. Žinojau, kad turiu būti atsargus, bet jaučiausi gerai, nors prieš atvykdamas į Kauną nežaidžiau su kontaktu. Atrodė, kad neturiu laiko viską daryti iš lėto. Viskas arba nieko – jeigu žaisiu super atsargiai, nebus nieko gero, galvosiu per daug. Turėjau pradėti žaisti dabar arba niekada. Tas laikas be rungtynių sukėlė alkį. Žiūrėti krepšinį iš šono padėjo, nes atrodo, kad matai viską kitaip. Vaikinai daro klaidas, tu jas matai, bet grįžęs pats jas kartoji."