"Galbūt čia buvo man vienos psichologiškai lengviausių varžybų, jose supratau – viskas, čia paskutinis, galutinis taškas. Sau pasakiau, kad stumdamas į galvą nereikalingas mintis nieko nepasieksiu, mane jos tik stabdys ir neleis parodyti geriausio rezultato. Pavyko taip, kad sėdėdamas laukiamojoje zonoje buvau visiškai atjungęs galvą. Apie nieką negalvojau. Jeigu matydavau, kad kokia nors mintis ateina, galvodavau, kas bus, jei ko nors nepadarysiu ar bus netinkamas grybšnis, tada iškart kitą sportininką užkalbindavau, kad nustumčiau tą mintį. O prieš startą, jau kai paruošiu kojas, gal kas nors matė, turiu savo nedidelį ritualą – papučiu į rankas, pasakau reikiamus žodžius, tada ten jau esu aš."