"Skaitau lietuvių totalitarinės poezijos antologiją 1940 – 1990 m. – „Grūto parko lyriką“. Ir vis dėlto: kodėl ne kairieji, o dešinieji, anos nepriklausomos Lietuvos „grietinėlė“, taip greit – 1940-aisiais prirašė komunistinių eilėraščių?
Po 10 metų (1950) atėjęs į pirmą klasę radau tik tokią poeziją. Tiktai TIEK buvo palikta...
Aš buvau pragare, turiu „savo versiją“. Kas nebuvo, tas nesupras. Apakimas buvo visuotinis.
Šviesioji ateitis! Jai buvo galima „perkelti“ didžiąją dalį to, ko žmogus gyvendamas nepakelia. Neviltį, būties sunkenybę.
Teisybė ir tai, kad daugelis taip „giedojusių“ žmonių savo kaltę yra išpirkę. Reikia padaryti nuodėmių, kad paskui padarytum daug gero... Kitaip net nebūna. „Geručiai“ negimsta."