"Devyniolikos metų turbūt dar buvau toks berniukas, kuris nieko nesupranta. Gal iki dvidešimt kelerių metų ateidavau į treniruotę ir išeidavau. Jokio motyvo, kiek aš čia plaukiu ir ką darau tame vandenyje. Būdavo neįdomu, nesupratau ir nenorėjau suprasti. Buvo toks laikas – plauki, gerai pasirodai varžybose ir nekyla klausimų. Bėgant metams supranti, kad buvo pikas, kurio jau septynerius metus nepasiekiu, ir tik dabar kyla klausimų, kaip ką padaryti, patobulinti. Su metais viskas tobulėja, ateina suvokimas apie savo sportą. Jaučiu, kad tik dabar ateina mano pikas, gaunu malonumo iš šito sporto. Pamenu, būdamas 24–26 metų nebežinojau, kodėl plaukiu ir ar dar noriu plaukti. Atrodo, tai buvo tokie depresiški metai, kai plaukiu pasroviui. Tarsi viskas gerai, patenku į rinktinę, galbūt prasibraunu į pusfinalius, nepasiekiu aukščiausių rezultatų, tačiau atrodė, kad viskas gerai. Praėję metai buvo tarsi spyris į užpakalį, kai arba turi trauktis, arba judėti į priekį. Nusprendžiau, kad reikia judėti į priekį, kad to noriu, kad turiu pasiekti. Negaliu išeiti nepasiekęs tikslo. Noriu išeiti būdamas savo geriausia versija. Daug gavau iš savo merginos Monikos, ji manimi labai tikėjo, matė, kad kiek paleidžiu vadžias, neatsiduodu plaukimui kaip anksčiau, tad bandė mane visaip motyvuoti ir stumti, kol pats pamačiau, kad niekur tai neveda, kad reikia pagaliau susiimti. Supratau, kad aš tai galiu. Laikas pagaliau susiimti ir dirbti."