"Jaučiausi nemirtingas. Mes jaučiamės nemirtingi, nors turėtume kas rytą dėkoti Dievui už tai, kad gali bent nusiskusti. Pradedu galvoti, kad galbūt viskas, ką tu sukuri, yra naudinga tik iki tam tikro laiko taško. Galbūt, visa tai beprasmiška.
Savo kairiajame inkste turėjau piktybinį auglį. Jei nebūčiau laiku pasitikrinęs, po šešių mėnesių viskas būtų buvę daug liūdniau. Susitaikiau su diagnoze, ką daugiau man daryti. Kiekvienas iš mūsų gyvenime turi tam tikrą scenarijų, kurio gali paredaguoti tik keletą skyrių, o ne parašyti viską iš naujo.
Pirmąkart per daugelį metų aš pietavau vienas. Iki tol į restoraną eidavau su grupe draugų ir krūva mobiliųjų telefonų, o jei pamatydavau ką nors, pietaujantį vieną, pagalvodavau: „Koks nelaimėlis“. Daugiau taip tikrai negalvosiu.
Po šio įvykio aš kuo daugiau stengiuosi būti savimi. Mano gyvenime prieš tai buvo daug nebūtinų dalykų, o dabar pasistengsiu apsieiti be jų. Noriu skirti daugiau laiko sau ir tiems, kuriems to iš tiesų reikia.
Apsižvalgiau apie save ir supratau, kas tikrieji mano draugai. Norėčiau pabrėžti viena – tikrinkitės sveikatą, tai išgelbėjo man gyvybę."