"[...] man labai pasisekė, nes režisierius Henrikas Vancevičius pasikvietė į Kauną. Tais laikais režisieriai važinėdavo po mažesnius miestus ieškoti aktorių, ir jis kažkaip mane nusižiūrėjo. Kai Vancevičius buvo paskirtas vadovauti Vilniaus akademiniam teatrui, mane išsivežė su savimi – buvau mėgstamas jo aktorius. Tiesą sakant, buvau laimingas, bet paskui pats sukilau prieš Vancevičių. Tai dažnas reiškinys: mokiniai sukyla prieš savo mokytojus, vaikai – prieš tėvus..."