"Po traumos nežaidžiau beveik dvejus metus, todėl pasiūlymas labai pradžiugino. Labai norėjau tęsti karjerą. Kai dvejus metus nežaidi ir nėra jokių pasiūlymų, pradedi galvoti, kad laikas keisti profesiją. Galvoji: „Kiek galima laukti? Visą gyvenimą?" Tačiau aš nenustojau treniruotis, palaikiau sportinę formą. Sveikatos bėdos manęs jau nepuolė, jaučiausi gerai. Tai nebuvo tokia trauma, kurią patyriau per rungtynes. Problemos dėl nugaros prasidėjo gerokai anksčiau ir jos nuolat kaupėsi. Vienu metu skausmas tapo toks stiprus, kad žaisti tapo sudėtinga, teko galvoti apie operaciją. Tačiau ji nebuvo tokia sėkminga, bet aš pradėjau žaisti ir skausmas netrukus sugrįžo. Todėl atsigauti prireikė gerokai daugiau laiko nei būna tokiais atvejais. Dauguma trenerių numojo į mane ranka, galvojo, kad aš jau nebesugebėsiu atsigauti."