"Aplankiau savo trenerio, šviesaus atminimo Antano Naruševičiaus, kapą, uždegiau žvakutę. Mano treneris neturėjo vaikų, jam buvau kaip dukra, jis mane labai mylėjo. Prieš išvykdama studijuoti į Vilnių, su juo kalbėjau, kad būtų smagu nuvažiuoti į olimpiadą. Savo pažadą išpildžiau, tik gaila, kad su treneriu negaliu kartu pasidžiaugti. Sportuojant ypač svarbu, kas bus tavo pirmasis treneris. Jis gali arba numalšinti norą sportuoti, arba dar labiau motyvuoti. Man pirmasis treneris įskiepijo aistrą bėgimui, jis mane kartu ir labai saugojo."