"Dar pavasarį negalėjau patikėti, kad jie gali laimėti olimpinius medalius. Pradėjau tikėti tik tada, kai šiauliečius pamačiau Rodrigo de Freitaso lagūnoje prieš olimpinių žaidynių startą. Jų veiduose nebuvo jokio streso, jaudulio, tik nusiteikimas kovai. Edvinas (Ramanauskas) su Aurimu (Lanku) paskutiniai iš mūsų irkluotojų įšoko į važiuojantį traukinį, nes buvo pirmieji už brūkšnio. Tačiau sportininkai nenuleido rankų, daug treniravosi ir tikėjo, jog Fortūna nuo jų nenusisuks. Mūsų olimpinių žaidynių bronziniai prizininkai – dirbantys žmonės, nėra tikri profesionalai. Prieš kelerius metus nė sapnuoti negalėjau, kad jie dar randa laiko treniruotis ir pasiekti tokį didelį meistriškumą. Tai – beveik neįmanoma. Tačiau jie įrodė, kad gali būti kitaip."