"Per apšilimą man ėmė drebėti rankos. Net pataikyti į taikinį negalėjau. Suvokiau, kad auksas (Londono olimpinėse žaidynėse) yra labai arti, mačiau, kad greičiausiai bėgančios penkiakovininkės pakankamai atsilikusios, o artimiausios persekiotojos nėra stiprios bėgime. Žinojau, kad viskas turėtų būti gerai, jei nepatirsiu traumos ar nesuges ginklas. Kažkas sulaužė mano pistoletą. Turėjome priduoti ginklus, su balionėliu ir sraigtu. Juos pagal taisykles turėjo paimti varžybų rengėjai, bet pistoletas, matyt, pateko į rankas, kurios nemokėjo su juo elgtis. Buvo nulaužtas sraigtas ir pistoletas nebeveikė. Niekas už tai neatsako, o tada dar buvo pareikšta, kad ginklas netinkamas varžyboms, tad aš negaliu startuoti. Įsivaizduokite: aš esu lyderė, o prieš paskutinę rungtį mane kviečia ir sako: „Laura, negalime leisti varžytis, nes vienas jūsų pistoletų netinkamas“. Ką daryti? Bėgte pradėjau ieškoti išeities (J. Kinderis pagelbėjo su detalėmis). Adrenalino pliūpsnis praėjo, tapo lengviau. Pirmojoje šūvių serijoje nebuvau labai taikli, bet bėgdama žinojau, kad pavysiu brazilę. Taip ir buvo: pavijau ir aplenkiau. Per antrą šaudymo seriją ir bėgimo ratą kaip reikiant padirbėjau ir galėjau sau leisti paskutinį ratą bėgti pasižvalgydama – finišą kirtau bėgdama gal 70 procentų savo greičio."