"Aš nieko nebijau, nes mama mane užaugino būti stipria, ištverminga, išmokė savarankiškai mąstyti, nepasiduoti gyvenimo negandom ir nepalūžti. Per aštuonerius metus praleistus Sibire, ji sunkiai sirgo. Alkana žinioms ir mokslui ji buvo priversta ganyti 600 avių bandą, o už nuklydusią avį grėsė baudžiamoji atsakomybė. Gyvendama košmariškomis sąlygomis ji niekada nepalūžo. Ji besąlygiškai mylėjo Lietuvą ir tikėjo ja net ir tada, kai jai, grįžusiai į Tėvynę išsimokslinusiai tremtinei, sovietinis rėžimas neleido dirbti nei universitete, nei mokyklose. Ji buvo žmogus, savo meilę šviesai, švietimui, Lietuvai ir jos ateičiai – vaikams ir jaunimui – teigęs ne skambiais šūkiais, o tyliais ir dažnai nelengvais kasdieniais gyvenimo pasirinkimais. Kaip tokios motinos vaikas gali nemylėti savo Tėvynės? Mama man nedainavo lopšinių ir nesekė pasakų. Vaikystėje, namuose, aš girdėjau tremtinių dainas ir pasakojimus apie baisiai staugiančius Sibiro stepėse vilkus..."