"Iš viso 2014-aisiais jau norėjau baigti karjerą. Tą sezoną lydėjo mažos nesėkmės, kurios mane tikrai paveikė psichologiškai, prisidėjo prie noro baigti karjerą, ėmiau galvoti, kad galbūt sportas yra ne man. Bet nepaisant nesėkmių, sportavau ir nėštumo metu – tam labiausiai paskatino treneris, kuris sakė, kad nesijausiu gerai, jeigu tiesiog viską imsiu ir nutrauksiu, nes kūnas ir taip keičiasi, todėl pokyčiai sportuojant bus lengvesni. Sportavau iki pat septintojo mėnesio, o gimus vaikeliui nežinojau, ar noriu grįžti ar ne – tikriausiai ir siaučiantys hormonai apsisprendimo nepalengvino, o ir visos mamiškos emocijos – lyg ir norisi grįžti, lyg ir norisi būti su vaikeliu. Labiausiai mane palaikė vyras. Jis sakė, kad dar ne viską pasiekiau ir dar turiu grįžti.
Vargu, ar mano rezultatus paveikė kažkokie hormonai. Manau, kad pagaliau radau balansą tarp treniruočių, poilsio ir visos logistikos, kaip man reikia susidėlioti dieną, savaitę, mėnesį, kad spėčiau ir pamiegoti, ir pavalgyti. Žinoma, visa ko pagrindas yra puikus trenerio planas."