"Skaudžiausiai išgyvenamos ir labiausiai per pasitikėjimą kerta neteisybės.
Po vieno, antro, trečio neteisingo sprendimo dažnai atsiranda beviltiškumas. O beviltiškumas – tai kovingumo priešprieša. Taip pakertami sparnai. Jeigu turėtume modulį, kad su nesėkmingai pasibaigusiomis rungtynėmis užvertėme lapą, pasimokėme, tapome tobulesni ir dabar, kaip toje dainoje, pabandom iš naujo, – vėl matytume blizgančias akis, kovingumą [...].
Sportininkai mokomi adaptuotis prie neteisybių, nes tą akimirką teisėjo sprendimo pakeisti negali, bet dar gali sukurti sau palankų rezultatą."