"Tėvai tiesiog gyveno mums, o mes (bent jau aš) tuo labai naudojomės ir netgi parazitavome. Manimi visada buvo pasitikima ir tikima, mama net netikėdavo mokytojais, kurie sakydavo, kad esu labai blogas vaikas.
Man nereikėjo įrodinėti, kad esu ko nors vertas. Visada buvau vertinamas ir jutau tikėjimą savo ypatingumu, o tai savo ruožtu skatino įsipareigojimą ir atsakomybę.
[...] žinodamas, ko iš manęs tikimasi, visada jaučiu didelę, gal net per didelę, vidinę įtampą."