"Sunkiausias metas – nežinia. Kai diagnozė sėdi ant sprando, o tu nežinai, ką tau darys, kokios procedūros laukia ir kaip bus paskui. Kaip aš jausiuosi, iš ko gyvensiu ir pan. ta nežinia varo iš proto. Vėliau, kai visa gydymo eiga rikiuojasi, įtampa pamažėl atlėgsta.
Psichologijos akademijoje gautos žinios padėjo susitelkti, mobilizuotis, nepalūžti, nepasiduoti panikai. Dar labai pagelbėjo draugai. Tas bičiulių palaikymas – ir finansinis, ir buityje, ir moralinis – milžiniška paspirtis."