"Irake praleidau 7 mėnesius. Norėjosi naujų iššūkių, daryti karjerą. Ta misija man atrodė kaip karinis turizmas. Visi grįžta kaip didvyriai, tad norėjau pamatyti, kas ten vyksta. Pataikiau į patį karštymetį. Mūsų kvadratinio kilometro dydžio bazę per tą laiką apšaudė apie 300 minų ir 200 raketų. Daug žuvo, daug buvo sužeistų, sudegė valgyklos, kiti korpusai. Tokie išgyvenimai viską išjudina, bet negali pasiduoti, pabėgti, parodyti, kad esi silpnas, kad bijai. Grįžęs namo buvau irzlus ir piktas, krūpčiojau nuo kiekvieno stipresnio garso. Dar Irake jaučiau, kad labiausiai mane ramina bėgimas. Iš pradžių bėgiojau maratonus, o 2009 metais pirmą kartą išbandžiau ultramaratoną [...]. Tiesa, po varžybų jaučiausi labai blogai – ropodavau atbulomis, nes bėgau tinkamai nepasiruošęs. Vis dėlto kai Lietuvos ilgų nuotolių bėgikų draugija man pasiūlė dalyvauti pasaulinėse bėgimo bekele varžybose, nutariau pabandyti. Nelabai žinojau, kas tai yra. Pasiguglinau ir bandžiau treniruotis pagal ten pateiktas nuorodas, tik rezultatas buvo nekoks – mane pralenkė net merginos, todėl grįžęs nutariau, kad toks pasivaikščiojimas kalnuose – ne man. Lūžis įvyko 2012 m., kai, pradėjęs tarnauti NATO, išvykau su šeima trejiems metams gyventi į Lenkiją. Ten yra kalnų, pradėjau bėgioti, ir tai man ėmė vis labiau patikti. 2014 m. nutariau išbandyti tarptautinį lygį, ir staiga varžybose dėl Pasaulio bekelės ultramaratonų taurės niekam nežinomas Gediminas Grinius atbėgo trečias. Tada daugelis net Lietuvos pavadinimo ištarti nemokėjo, nežinojo, kur ji yra. Kitais metais pelniau antrą vietą, dar kitais – pirmą. Dabar mūsų šalį žino visi."