"Eilės prie duonos, pieno. Dabar tai atrodo egzotika. Bet aš mielai prisimenu – mūsų gyvenimas buvo neįprastas. Lietuva tuo nesiskyrė nuo kitų respublikų. Vakarais ir pieno ne visada galėdavai įsigyti. Stovėjome eilėse ir dėl mėsos, ir dėl vaisių. Nors mes, sportininkai, turėjome kitas galimybes, galėjome gauti deficitų – talonų, produktų, kurių normalūs žmonės negaudavo. Dabar – tai istorija, kurią pasakojo sūnui, kai jis ko nors nori, o aš sakau: negaliu tau nupirkti. Arba nenoriu. O tada pasakoju, kaip už tai kovojome."