"[...] mes turime susitarti dėl žodžių. Kas svarbiausia, jais retai tepasakoma. Vis rečiau ir rečiau.
Žodžiai yra tarsi kaukės, kadaise naudotos galingiems ir slaptiems ritualams, kurios šiandieną visai negyvos kaba ant ienų muziejuose, antikvariatuose ar turčių apartamentuose. Dabar jos yra tarsi simbolis visko, kas negyva, netikra, nepatikima. Bet kadaise kaukė žmogų paverdavo dvasia, demonu, Dievu, nuvesdavo į Mirusiųjų karalystę, gyvą sugrąžindavo atgalios ar nuskraidindavo į aukščiausius planus, kur net Jos, Mirties, mums Visagalės, nebėra. Jos turėdavo savyje įstabią jėgą. Žodžiai – taip pat. Jie, kaip ir ritualinės kaukės, buvo sukurti, idant, kas nepažinta, būtų atskleista. Priartėtų prie žmogaus. Pasidarytų jam sava. Kaip šamanas, aktorius ar vienuolis su kauke kad žengia į paprastam mirtingajam užgintas erdves, taip žodis turėjo įvesti žmogų į šį „kasdieniu“ ir „paprastu“ pavadintą, bet tokį uždarą, nepermaldaujamai uždarą nebylų pasaulį. Tačiau kada Žodžiai ėmė netekti savosios galios? Kada buvo prarastas jų vartojimo ritualas?"