"Geltonas kviečių laukas guli prieš saulę. Tingus, apsunkęs nuo pribrendusio vaisiaus. Auksinė arfa su milijonais stygų, kurios vasaros rytmečio vėjas brauko nematomais pirštais. Geltonas kviečių laukas groja simfoniją. Rudenėjančios žemės, atlikusios taurią maitintojos pareigą, simfoniją.
Tegul geltonas kviečių laukas toliau groja savo simfoniją. Tegul įrašo ją sieloje, kaip patefono plokštelėje. Ten tiek daug tuščios vietos!"