"Žaidynėse (Miuncheno olimpinės žaidynės, 1972 m.) nepagerinau savo asmeninių rezultatų, nepatekau į finalus. Iki dabar negaliu pasakyti, kas atsitiko, bet atsimenu buvo taip: likus porai dienų iki olimpinio starto, rinktinės treneriai, tame pačiame olimpiniame baseine per treniruotę surengė … varžybas. Pasiekiau žymiai geresnius rezultatus, negu po poros dienų varžybose. Per olimpinius startus visą dieną jaučiau siaubingą nuovargį. Net buvau savotiškai patenkinta, kad nepatekau į finalus. Po ryte įvykusių parengiamųjų kovų, vakare, ko gero, būčiau neįveikus nuotolio. Iki dabar atsimenu tą žiaurų nuovargį, matau piktus trenerių žvilgsnius ir anksčiau laiko mano išvarymą iš Miuncheno olimpinių žaidynių namo bei atimtas 120 Vakarų Vokietijos markes, kurias buvome gavę suvenyrams. Tačiau olimpinio kaimelio suvenyrų parduotuvėje jau buvau nusipirkusi sau ir seseriai gražias „Adidas“ striukes, kurias iki šiol turiu, ir suvenyrines stiklines su olimpine atributika, kurias taip pat turiu. Ir dabar ausyse skamba trenerio žodžiai, kad, atseit, neturi visų 120 markių, reiškia, bėgiojai po parduotuves ir nesirengei, nesikaupei varžyboms. Bet juk iš olimpinio kaimelio mums treneriai niekur neleisdavo išeiti, tokia buvo griežta tvarka."